Ko Matsushita meistryste dalinsis Kaune

Jau septintąjį kartą visus a-capella dainavimo mylėtojus Kauno vokalinis ansamblis „Acusto“, vadovaujamas Kęstučio Jakeliūno kviečia į chorinės muzikos interpretavimo kursus. Šie kursai – išskirtiniai, nes juos vesti pakviestas visame pasaulyje žinomas japonų dirigentas bei kompozitorius Ko Matsushita, pasidalinsiantis japonų chorinės muzikos interpretavimo paslaptimis. Šis tęstinis ansamblio projektas per šešetą metų jau supažindino dainavimo entuziastus su  renesanso epochos, vokiečių romantizmo, šiuolaikinių lietuvių, latvių bei estų muzikos kūrinių interpretavimu, o kursams vadovo iškilūs Lietuvos bei užsienio dirigentai: Gintautas Venislovas, Vaclovas Augustinas, Laurynas Vakaris Lopas, Artūras Novikas, Māris Sirmais (Latvija), Hirvo Surva (Estija).

Ansamblis „Acusto“ – nuolat naujų išraiškos priemonių ieškantis ir iššūkių nebijantis kolektyvas. Savo repertuare ansamblis jau spėjo sukaupti daugybę įvairaus žanro kūrinių, skirtų a-capella atlikimui. Kolektyvo koncertinės programos klausytojus užburia nuo pat pirmų garsų: derančios balsų grupės, tiksli intonacija ir gili stilistikos pajauta tapo vizitine ansamblio kortele. „Acusto“ atliekama muzika retai apsiriboja tradicine keturbalse partitūra: dažnai koncertų metu išnaudojamos individualios dainininkų balsų savybės, kiekvienam dainuojant atskiras daugiabalsės muzikos partijas. Ansamblis tapo ne vieno konkurso laureatu, jo koncertų geografija aprėpia visus Lietuvos regionus bei prestižines didžiųjų miestų sales. Kolektyvas yra dažnas Lietuvoje vykstančių muzikos festivalių svečias, specialiai jiems parengiantis ne tik a-capella programas, bet ir stambaus žanro kūrinius, tokius kaip Antonio Vivaldi „Gloria“, Algirdo Martinaičio „Gailestingumo altorius“ ar Wolfgango Amadeus Mozarto „Karūnavimo mišios“.

Kursų vadovas K. Matsushita – Tokijuje gimęs dirigentas ir kompozitorius, kompozicijos studijas baigęs Kunitachi (Japonija) muzikos koledže, o dainavimo, choro ir orkestro dirigavimo žinias gilinęs magistrantūros studijų metu Kečkemete (Vengrija) esančiame Zoltano Kodaly vardo institute. K.Matsushita save realizuoja įvairiose muzikos meno srityse – jis diriguoja, kuria bei aranžuoja muziką, užsiima pedagogine veikla. Dirigentas vadovauja daugiau nei dešimčiai chorų, koncertuoja su jais tiek gimtojoje šalyje, tiek užsienyje. Jo vadovaujami kolektyvai dažnai sulaukia puikių atsiliepimų po pasirodymų koncertuose ar konkursuose, o kamerinis choras „Vox gaudiosa“ prieš šešerius metus pelnė aukščiausią apdovanojimą Italijoje vykusiame prestižiniame tarptautiniame „Guido d‘Arezzo“ konkurse. K.Matsushita sulaukia daugybės kvietimų iš viso pasaulio diriguoti chorams, būti vertinimo komisijų nariu, vesti meistriškumo pamokas. Prieš septynetą metų jis tapo Pekino universiteto studentų choro kviestiniu dirigentu, o jo nuopelnų sąrašą puošia gausybė apdovanojimų bei prizų už dirigentų bei kompozitorių konkursuose laimėtas pirmąsias vietas. Jis tapo pirmuoju iš Azijos šalių atstovų, pelniusių prestižinį Roberto Edlerio vardo prizą, skiriamą už išskirtinę metų veiklą pasaulio chorinės muzikos srityje. K.Matsushita kūriniai atliekami ne tik Japonijoje, bet ir visame pasaulyje, o pats autorius juos yra dedikavęs JAV, Vengrijos, Ispanijos, Norvegijos, Latvijos, Lenkijos, Danijos, Taivano, Singapūro, Kinijos bei Japonijos chorams ir ansambliams.

Septintieji interpretavimo kursai pavadinti „Šiuolaikinės japonų muzikos atlikimo menas ir interpretacija“. Toks neeilinis įvykis – gražaus bendradarbiavimo rezultatas, kuriam impulsą davė nenuilstantis chorinio dainavimo meno puoselėtojas, profesorius Vytautas Miškinis. Suvienijus valstybinio choro „Vilnius“, Kauno vokalinio ansamblio „Acusto“ ir Lietuvos chorų sąjungos jėgas ši idėja tapo realybe. Kursų metu skambės šiuolaikiškumu alsuojančios K.Matsushita sakralinės muzikos kompozicijos, išskirtine ekspresija pasižyminčios japonų liaudies dainų, kilusių iš tautinės muzikos lobyno lopšiu vadinamų Miyako bei Yaeyama salų, aranžuotės, taip pat – originalios kompozicijos, sukurtos Japonijos poetų Reiko Ito bei Hiroshi Kawasaki eilėmis. Klausytojai turės unikalią progą susipažinti su kito kultinio nūdienos Japonijos  kompozitoriaus – Hideki Chihara kūryba. Kursų metu skambės originali šio išradingo kūrėjo kompozicija – oratorija „Orasho“, atspindinti XVI a. Japonijoje krikščionybę skelbusių Jėzuitų ordino vienuolių pasekėjų, vadintų Kakure-Kirishitan arba slaptaisiais krikščionimis, būtį bei kultūrą. Jie nuolatos buvo persekiojami japonų valdžios, apeigas atlikdavo slapta, o jų lotynų kalba giedamos giesmės ilgainiui asimiliavosi su japonų tautine muzika bei įgavo savitą kalbinį bei intonacinį koloritą. Kursų bei baigiamojo koncerto metu pasitelkiant naująsias technologijas dirigento komentarai bus sinchroniškai verčiami į lietuvių kalbą, kūrinių natos eksponuojamos ekrane, o a-capella muzika bus atliekama lotynų bei japonų kalbomis.

Chorinio dainavimo tradicija tekančios saulės šalyje nėra sena. Ji čia įžengė kartu su vakarietiškos muzikos kultūra XIX a. viduryje, po du šimtmečius trukusios šalies izoliacijos, o jos klestėjimo laikotarpis prasidėjo tik trečiajame XX a. dešimtmetyje. Muziką apibūdinantis japonų kalbos žodis „ongaku“ yra sudarytas iš dviejų: „on“ (garsas) ir „gaku“ (mėgautis). Galbūt čia užkoduota japonų aistra visiems be išimties muzikos stiliams. Vakarietiška muzikavimo tradicija į Japoniją atėjo po taip vadinamos Meiji pertvarkos, leidusios šalyje reikštis vakarų kultūrai. Pirmieji vakarietiškos muzikos žingsniai apsiribojo leidimu tam tikras kitų šalių dainas atlikti naudojant pentatonikos garsaeilį. Gana greitai visoje šalyje išpopuliarėjo tradicinės japonų muzikos elementais prisodrinti vakarietiški kariniai maršai, vadinami „gunka“ ir specialiai vaikų mokykloms adaptuotos kompozicijos, vadinamos „shoka“. Nemažą postūmį vakarietiškai dainavimo tradicijai suteikė XIX a. pabaigoje šalies pasirinkta demokratinė valdymo kryptis. Tų laikų Japonijos politiniai lyderiai neturėjo teisės kalbėti viešai, tad jie sugalvojo savo mintis išdėstyti dainose ir leisti jas dainuoti gatvės dainininkams, taip vadinamiems „enka-shi“. Vakarų kultūra grindžiamą populiariąją muziką japonai vadina „kayōkyoku“, arba tiesiog JPop (japoniškas pop), o akademinė muzika, ypač išpopuliarėjusi prieškario laikotarpiu čia vadinama „ryūkōka“. Šiuo metu japonai skiria didžiulį dėmesį muzikai ugdydami savo vaikus (net aukštųjų mokyklų studentai privalo keletą studijų baigimui reikiamų kreditų gauti iš muzikos srities disciplinų), šalyje veikia gausybė muzikos mokyklų bei universitetų, o pati šalis jau keletą dešimtmečių dominuoja akademinės muzikos įrašų bei atlikimo meno rinkoje (vien Tokijo mieste reziduoja šeši simfoniniai orkestrai). Kone žymiausias akademinės muzikos kūrėjas Japonijoje yra avangardo krypties atstovas Toru Takemitsu, daugelis tikrai yra girdėję apie legendinį dirigentą Seiji Ozawa ar pasaulinio garso pianistę Fujiko Hemming. Japonija taipogi garsėja savo pučiamųjų instrumentų orkestrais ir jiems skirtais konkursais.

Chorinio dainavimo suklestėjimo pradžia Japonijoje galima laikyti 1927 metus. Tais metais į gimtąją šalį grįžo Prancūzijoje studijavęs Kosuke Komatsu, kuris vadovaudamasis devizu „visų šalių tautos dainuoja“ įkūrė „Nacionalinę muzikos asociaciją“. Tais pačiais metais, kartu su kitais chorinio dainavimo entuziastais, jis organizavo pirmąjį Japonijos chorų konkursą. Antrojo pasaulinio karo metais ši veikla nutrūko, bet pokariu vėl buvo atgaivinta ir visoje šalyje ėmė kurtis chorų asociacijos, kurios 1948 metais buvo sujungtos į bendrą organizaciją – Japonijos chorų asociaciją. Prie chorinio dainavimo populiarinimo prisidėjo ir kita organizacija – į komunistinę pasaulėžiūrą orientuotas judėjimas „Dainuojantys Japonijos balsai“, kuris į savo organizuojamus festivalius surinkdavo iki šešiasdešimties tūkstančių dainininkų. Šiuo metu chorinis dainavimas šalyje yra itin populiarus, choro kolektyvų skaičius sparčiai artėja prie trisdešimties tūkstančių, čia vyksta daugybė renginių, festivalių ar konkursų, skirtų visų kategorijų chorams. Visgi didžiausia organizacija, koordinuojančia šalies chorinį judėjimą iki šiol išliko „Japonijos chorų asociacija“. Ji ne tik vienija daugybę visos šalies chorų, organizuoja konkursus, bet ir leidžia chorinei muzikai skirtą žurnalą, Tokijuje yra įkūrusi Japonų chorinės muzikos centrą, kuriame kaupiama natų bei garso įrašų biblioteka. Devintojo XX a. dešimtmečio pradžioje, kalbėdamas apie chorams skirtą japonų kompozitorių muziką, amerikiečių muzikologas Anthony J.Palmer rašė: „Mano nuomone, japonų chorinės muzikos kompozicijas galima būtų suskirstyti į tris grupes. Pirmoji – sentimentalumu trykštančios devynioliktojo amžiaus europietiškojo romantizmo imitacijos, antroji – japonų tradicinių melodijų transkripcijos, sukurtos naudojant vakarietišką komponavimo techniką ir trečioji – šiuolaikine harmonija ir melodinėmis struktūromis pasižymintys, tačiau ganėtinai konservatyvūs kūriniai. Visiems šiems stiliams būdinga homofoninė faktūra su retomis polifonijos, kanono ar fugos apraiškomis.“ Kokia kryptimi keitėsi japonų chorinės kompozicijos per paskutinius trisdešimt metų? Atsakymą į šį klausimą galima bus išgirsti Kauno vokalinio ansamblio „Acusto“ rengiamuose interpretavimo kursuose „Šiuolaikinės japonų muzikos atlikimo menas ir interpretacija“.

Kas?:
Kauno vokalinio ansamblio „Acusto“ interpretavimo kursai „Šiuolaikinės japonų muzikos atlikimo menas ir interpretacija“ su kultiniu dirigentu iš Japonijos Ko Matsushita.

Kur?:
Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje auloje (Katalikų teologijos fakulteto rūmai, Gimnazijos g. 7, Kaunas).

Kada?:
Balandžio 28-30 dienomis. Baigiamasis kursų koncertas – balandžio 30 d. 15.00 val.

Susiję nariai

Arturas Dambrauskas

Choro dirigentas

Povilas Gylys

Choro dirigentas, LMTA profesorius

Kęstutis Jakeliūnas

Choro dirigentas, Kauno valstybinio choro artistas, Kauno m. mišraus choro „Kamertonas“ meno vadovas ir vyr. dirigentas, Kauno vokalinio ansamlio „ACUSTO“ meno vadovas

Vytautas Miškinis

Choro dirigentas, berniukų choro “Ąžuoliukas” vyr. dirigentas ir meno vadovas, LR Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas, LMTA profesorius

Albinas Petrauskas

Choro dirigentas, profesorius, Kauno mišraus choro “Leliumai” vadovas

Dainius Puišys

Choro dirigentas, dainininkas, pedagogas