2020-01-18, Dalia BALSYTĖ
TYLA. Mes tylim, mes visą laiką tylim. Einame Žvėryno tiltu į koncertą konservatorijoje. Aš jau studentė. Ta tyla mane slegia, bet aš nežinau, ką pasakyti. Staiga prisimenu mamos žodžius: „Tėtė žiūti į tave, miegančią vežimėlyje, ir sako: „Isivaizduok, ji užaugs, taps mergina. Mes eisime kur nors, ji įsikibs man į parankę ir aš būsiu laimingiausias žmogus.“ Mes tylim, ir vieną akimirką tas žmogus šalia manęs rodosi toks tolimas ir nepažįstamas. Aš nežinau, ką jis galvoja dabar, bet žinau, ką galvojo kadaise. Įsikimbu jam į parankę. Pamažu ta tyla ima gausti ir skambėti, ji užpildo visą erdvę. Taip skamba išsipildžiusi svajonė. Man gera, ir aš žinau, kad nieko sakyti nereikia.