Kultūros ministras Šarūnas Birutis neseniai LRT radijo laidos „Kultūros savaitė" vedėjos paklaustas apie naują meno mėgėjų visuomenę, kurią reikėtų užauginti, ėmė svarstyti, ar tai pavyks, ir pateikė įrodymą: „Nueikite į filharmoniją ir pamatysite, kad ten sėdi močiutės.“
Valdžiai nuo krizės laikų nusprendus, kad kultūra ir švietimas yra našta, padidinus mokesčius kūrėjams, leidėjams ir spaudai, šalį pirmadieniais palikus be dienraščių ir galiausiai ryžusis uždarinėti likusius laisvus rašytinio žodžio židinius visokių strategijų ar nepakankamumo, tokios atseit mažakraujystės aptikimo metodais, natūraliai kyla klausimas, ar Lietuva yra savarankiška valstybė su savarankiška politika? Nūnai kiekvienas poetas, iki šiol su bloknotėliu ramiai sėdėjęs po akacija, dailininkas, žvalgstęsis į debesis, pianistas, prie fortepijono šlifavęs Bacho partitą ar žvaigždėtą dangų stebėjęs astronomas privalo tapti idealiu vadybininku, idant suvoktų didingą "projektinę" naujųjų laikų kalbą. Kitaip projekto jis neparašys. O jei parašys, jis neatitiks kriterijų. O jei ir atitiks, gali tekti per kelias valandas daryti nereikalingas pataisas, kurios nesibaigs. Galiausiai įmanu išgirsti atsakymą, kad pinigų, nors projektas ir geras, neužtenka. Geram projektui skirti pinigai gali būti niekam nežinant permesti kitai projekto rengėjų grupei. Ir toliau vis gražiau. Tokia yra akademinio mokslo, švietimo ir kultūros tikrovė. Sprendžiančiose institucijose senokai susiformavo tam tikros koaguliacijos, kurios per projektų finansavimą atsijoja ir krešina tik tam tikrai ideologijai arba sistemai ištikimas menininkų ir mokslininkų grupes.
