2021-02-10, Audronė Žigaitytė
Pažintis su „Auksinio disko 2004” laureatu Algirdu Janutu
Lyrine-psichologine J. S. Bacho Mišių h-moll kulminacija vadinu Benedictus dalį. Įrėminta dukart suskambančios galingos Hosanna, tokia ji tampa anaiptol ne visuomet. Bet nuo Mišių atlikimo 1990-aisiais Vilniaus rotušėje, kai pirmą kartą išgirdau Algirdo Januto ir fleitininko Valentino Gelgoto duetą (Lietuvos kameriniam orkestrui dirigavo Saulius Sondeckis), kiekvieną kartą laukiu Benedictus su ypatingu jauduliu. Lygus, nė kiek nevirpantis Algirdo balsas nenusakomo skaidrumo – tarsi bizantiška žydrynė, kaip ugnies viršutinis sluoksnis – plazma... Plazmos atspalvio balsas!.. Kaip siela! Kaip kad siela neturi lyties – ir balsas tampa niekatrosios giminės... Jam, tam balsui, nei liūdna, nei linksma, nei baisu, nei šalta... Jis tarsi laikas – viskam abejingas...